Informacinio karo įstatymas (taikos sąlygomis)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis
Šis įstatymas nustato informacinio karo sąlygomis taikomas žodžio laisvės ribas, institucijų veikimo principus ir atsakomybės už veiksmus, padedančius priešiškoms valstybėms, formas. Įstatymas galioja taikos metu, kai oficialiai konstatuota, kad prieš Lietuvą vykdomas informacinis karas.
2 straipsnis. Informacinio karo apibrėžimas
Informacinis karas – tai priešiškos valstybės ar jos įtakos agentų kryptingai vykdoma veikla, siekianti daryti žalą Lietuvos Respublikos saugumui, suverenitetui, visuomenės atsparumui, kariuomenės moralinei būklei, konstitucinei santvarkai ar valstybės įvaizdžiui, pasitelkiant informacijos sklaidą, melagingus naratyvus ir psichologinį spaudimą.
3 straipsnis. Įsigaliojimo sąlygos
Įstatymas įsigalioja nuo oficialaus paskelbimo, kurį gali atlikti: Prezidentas, Seimas atskiru sprendimu, Vyriausybės nutarimu arba Valstybės saugumo departamentas viešu pranešimu.
4 straipsnis. Laisvai išreiškiamos nuomonės, kurios nelaikomos pažeidimu
- Valdžios institucijų veiklos kritika.
- Valstybės sprendimų kritika, įskaitant gynybos politiką.
- Nuomonė, kad Lietuva netinkamai valdoma.
- Nuomonė, kad valdžioje esantys asmenys turėtų atsistatydinti.
- Nepasitikėjimo viešomis institucijomis reiškimas.
- Kritika dėl valstybės vykdomos socialinės, ekonominės ar sveikatos politikos.
5 straipsnis. Pilkoji zona – nuomonės ar teiginiai, kurių pagrįstumas turi būti tiriamas
- Tvirtinimai, kad Lietuva neturi teisės gintis nuo agresoriaus.
- Tvirtinimai, kad Lietuvos kariuomenė neturi teisės naudoti jėgos.
- Teiginiai, kad NATO yra okupacinė ar neteisėta organizacija.
- Raginimai nevykdyti mobilizacijos.
- Neigiami vertinimai apie šaulius, karius, kariuomenę – kai neaišku, ar tai žala ar kritika.
- Teiginiai, kad Lietuva pati kalta dėl konflikto ar agresijos.
- Abejonės dėl valstybės teisėtumo, nepriklausomybės ar teritorinio vientisumo.
- Lietuvos įvaizdžio žeminimas tarptautinėje erdvėje, kai motyvai nėra aiškūs.
6 straipsnis. Griežtai draudžiama veikla
- Teigti, kad Lietuvos valstybė yra neteisėta.
- Teigti, kad Lietuvos valdžia yra neteisėta ar neturi teisės atstovauti tautai.
- Kartoti priešiškos valstybės naratyvus, pavyzdžiui: „Lietuva yra fašistinė valstybė“, „NATO yra agresorius“.
- Pateisinti agresiją prieš Lietuvą.
- Teigti, kad priešintis okupacijai yra nereikalinga ar beprasmiška.
- Skleisti melagingus teiginius, kurie demotyvuoja gyventojus priešintis agresijai.
- Skatinti karinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę arba raginti prisijungti prie agresoriaus.
- Skleisti iškraipytą informaciją apie Lietuvos istoriją, siekiant pateisinti agresiją.
7 straipsnis. Atsakomybė ir sankcijos
- Už 6 straipsnyje nurodytą veiklą taikoma: baudžiamoji atsakomybė, laisvės atėmimas arba viešųjų teisių atėmimas, Lietuvos pilietybės netekimas.
- Internetiniai puslapiai, kanalai ar paskyros, vykdantys šią veiklą, gali būti blokuojami.
- Už 5 straipsnio veiksmus sprendžia teismas, įvertinęs kontekstą ir motyvus.
8 straipsnis. Įstatymo aiškinimas
Įstatymas netaikomas kritikai ar nuomonių skirtumams, jei jie neperžengia sąmoningo darbo prieš valstybę ribos. Vertinant atvejus būtina atsižvelgti į kontekstą, motyvaciją, pasikartojimą ir poveikį visuomenei.
Aiškinamasis raštas
Šio įstatymo paskirtis – ne apriboti nuomonių įvairovę, o atskirti pavojingą propagandą nuo kritikos. Lietuva yra informacinio karo taikinyje – agresorius siekia sugriauti pasitikėjimą, demotyvuoti kariuomenę, suskaldyti visuomenę. Įstatymas skiria veiksmus į tris sritis: leistinus, spėjimo reikalaujančius (pilkąją zoną) ir neleistinus. Institucijoms suteikiama teisė reaguoti laipsniškai – nuo stebėsenos iki baudžiamosios atsakomybės.