Partijos – vakarykštė apgaulė. Kodėl jų laikas baigiasi?

Visas XX amžiaus politinis gyvenimas sukosi aplink vieną prielaidą: kad visuomenė yra padalyta į konfliktuojančias klases, o partijos – šių klasių „atstovai“. Ši idėja ne tik iškreipė demokratijos prasmę, bet ir atvėrė kelią manipuliacijai: susikūrė struktūros, kurios apsimeta atstovaujančios žmonėms, bet iš tikrųjų saugo tik savo interesus. XXI amžiuje ši sistema tapo atvira grėsme: klasių nebėra, ideologijos ištuštėjusios, o partijos gyvuoja tik tam, kad išlaikytų save.

I. Amerikos atradimas prieš Markso klaidą

Amerikos revoliucija – laisvo žmogaus gimimas

1776 m. Amerikos Nepriklausomybės deklaracija paskelbė:

„Mes laikome savaime suprantamu dalyku, jog visi žmonės sukurti lygūs, ir jie yra savo Kūrėjo apdovanoti neatimamomis teisėmis: gyvenimo, laisvės ir laimės siekio teisėmis.“

Tai buvo revoliucinis aktas:

• Panaikinta privilegijų teisė pagal gimimą.
• Valstybė paskelbta tik teisės saugotoja, o ne valdove.
• Žmogus pripažintas galinčiu savarankiškai siekti gerovės.

Rezultatas:

• Per 150 metų Amerika tapo galingiausia pasaulio ekonomika.
• XX a. pradžioje JAV gamino tiek pat produkcijos, kiek visas likęs pasaulis kartu paėmus.
• Piliečių laisvė pavertė iniciatyvą valstybės varikliu.

Nežinia, koks proto užtemimas užplaukė Amerikos universitetams, kad jie pradėjo dėstyti marksizmą ir, laikui bėgant, pavertė universitetus kairuoliškų pažiūrų propagandos centrais. Bet rezultatas akivaizdus: Amerika, kažkada kurusi pusę pasaulio produkcijos, pasinėrė į ekonominį nuosmukį ir absurdiškus iki religinės dogmos ideologinius karus – woke judėjimą, genderizmą, klimato kaitą.

Gerokai stebina turtingiausių žmonių palaikymas kairiajai ideologijai, bet kita vertus keliami mokesčiai nepaliečia stambiausių rinkos žaidėjų, o žlugdo smulkųjį ir vidutinį verslą, taip mažindami konkurencinį spaudimą. Be to, subsidijos ir valstybiniai užsakymai irgi atitenka jiems.

Markso teorija – žmogus kaip valstybės įrankis

Karlas Marksas rašė po Amerikos revoliucijos ir galėjo matyti jos rezultatus. Tačiau jis pasirinko kitą kelią – sekė Hegelio filosofija, kuri teigė:

„Valstybė yra aukščiausia moralinė tikrovė, kurioje individas įgyja tikrą laisvę.“

Jo modelis:

• Žmogaus laisvė ne prigimtinė, o suteikta valstybės.
• Ekonomika – kolektyvinė, valdoma valdžios.
• Teisingumas – centralizuotas, o ne kylantis iš individo teisių.

Rezultatas:

• Komunistinės valstybės pavertė milijonus piliečių valstybiniais vergais.
• XX a. komunistiniai režimai įvairiais būdais nužudė apie 100 milijonų žmonių.
• Inovacijos užgniaužtos, ekonomikos paralyžiuotos.

II. Markso „Rojus“ – Apokalipsės receptas

Markso žadėtas komunistinis rojus, atrodo, kaip socialinės tvarkos griuvėsiai, o ne utopija.

Kas išnyksta Markso vizijoje?

• Valstybė: nebereikalinga, nes „nebeliks klasių konflikto“.
• Šeima: paskelbta „buržuazine institucija“, todėl panaikinama.
• Privati nuosavybė: likviduota, viskas bendra.
• Gimstamumas: nebeskatinamas, nes šeimos atsakomybės nebelieka.
• Tvarka ir įstatymai: nebereikalingi, žmonės „gyvens harmoningai“.

Kokia būtų realybė?

Nėra atsakomybės.
Nėra paskatų dirbti ar kurti.
Stipresnis ima, ką nori – nėra institucijų, kurios gintų silpnesnius.

Ekonomika sustoja, visuomenė subyra į chaotišką sambūrį.

Tai ne rojus, o grynas Hobso „karo visų prieš visus“ pasaulis: „Žmogaus gyvenimas taptų vienišas, vargingas, bjaurus, žiaurus ir trumpas.“

Esminė įžvalga

Kuo arčiau Markso teorijos esame, tuo arčiau esame apokalipsės. Kiekvienas žingsnis link kolektyvizmo, valstybinės kontrolės ir privačios atsakomybės naikinimo – tai žingsnis į pasaulį be tvarkos, be šeimos, be ateities. Nėra atsitiktinumas, kad vakarų pasaulyje tragiškai krenta gimstamumas ir nyksta šeimos institucija.

III. Nuo luomų gynėjų iki beformių galios klanų: partijų raidos anatomija

Partijos kaip luomų interesų gynėjos (XIX a. pradžia)

Politinių partijų ištakos slypi ne ideologijoje, o socialinėje struktūroje. Europoje iki XIX a. visuomenė buvo skaidoma į luomus: bajorus, dvasininkus, miestiečius, valstiečius. Valdžią laikė monarchas ar aristokratija, o politiniai judėjimai – jei jie egzistavo – buvo labiau frakcijos, ginančios tam tikro luomo interesus valdovo ar parlamento akivaizdoje.

Kai kur formavosi reprezentacinės asamblėjos, kuriose grupės atstovavo „savo žmones“ – ne pagal idėjas, bet pagal kilmę, turtą ar profesiją. Tai buvo luominė atstovybė, ne ideologinė.

Perėjimas į ideologijų epochą (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia)

Pramonės revoliucija atnešė naujus socialinius sluoksnius – darbininkus, buržuaziją, inteligentiją. Čia įžengė Karlas Marksas su savo klasių kovos schema. Partijos pradėjo ne tik ginti tam tikrą grupę, bet ir formuoti pasaulėžiūrą apie valstybę, ekonomiką, žmogaus teises.

XX a. lūžis: partijos tampa galios mechanizmais

Po Antrojo pasaulinio karo partijos įsitvirtino kaip sisteminės struktūros:

• Vakaruose – įsitvirtino valstybės finansavime, rinkimų tvarkoje, viešojoje erdvėje.
• Sovietų bloke – tapo vienpartinėmis valdžios mašinomis.

Ideologinės ribos bluko: net konservatoriai ėmė ginti socialines išmokas, o kairieji – verslą. Partijos virto profesiniais politikų klubais, siekiančiais valdžios, o ne įgyvendinančiais idėjas.

XXI a. – ideologijų mirtis, partijų imitacija

Šiandien gyvename ideologinės tuštumos epochoje:

• Socialdemokratai nebeatstovauja darbininkams – šie patys kuria vertę privačiame sektoriuje.
• Konservatoriai nebegina tautos ir šeimos – jie įgyvendina Briuselio direktyvas.
• Liberalai tapo identitetų inžinieriais, kuriems „laisvė“ yra savivoka be atsakomybės.
• Naujos partijos dažnai yra verslo ar viešųjų ryšių projektai.

Partijos iš ideologinių struktūrų virto galios klanais, kurie vaidina oponentus tik retorikoje, bet tyliai susitaria dėl biudžetų, postų ir įstatymų.

IV. Lietuvos partijų žemėlapis – socialdemokratijos spektras

Postsovietinės šalys išsivadavo po daugiau pusės amžiaus trukusio smegenų plovimo, aiškinant, koks didis mokslininkas buvo Marksas ir kaip puikiai gyvename mes, o dar geriau gyvens ateinanti karta. Daugelis savo kailiu patyrė socializmo įgyvendinimo košmarą.

Lietuva po nepriklausomybės atgavimo realiai pergyveno laikotarpį, kai dalis partijų atstovavo socialistinę sistemą. Partijų priešprieša tarp socialdemokratinių pažiūrų ir laisvos rinkos šalininkų realiai vyko. Bet marksistinė religija gyvuoja ir nuodija protus iki šiol.

Paprašėme DI atlikti analizę, paremtą tuo, ką partijos realistiškai daro, o ne tuo, ką deklaruoja. Vaizdelis ne koks:

Socialdemokratų partija (LSDP)

• Atstovauja: Priklausomus ir biurokratiją
• Veikimas: Augina valstybės aparatą, kuria dirbtines mažumas.
• Žala: Naikina savarankiškumą, kursto grupinius konfliktus.
• Verdiktas: Nelogiška, pavojinga, remiasi klaidinga Markso doktrina.

Tėvynės sąjunga – konservatoriai (TS-LKD)

• Atstovauja: Technokratinį elitą, tarptautines struktūras
• Veikimas: Įgyvendina globalistines kryptis, atitolina piliečio galią.
• Žala: Suvereniteto praradimas, sprendimų atidavimas išorei.
• Verdiktas: Nepriklauso žmonėms, tik struktūroms.

Laisvės partija

• Atstovauja: Postmodernistinį moralinį reliatyvizmą
• Veikimas: Dekonstruoja kalbą, identitetą ir logiką.
• Žala: Naikina kultūrą, naikina tiesą kaip vertybę.
• Verdiktas: Ideologiškai pavojingiausia.

Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS)

• Atstovauja: Visus ir nieką
• Veikimas: Populizmas, nenuoseklumas, retorika be stuburo.
• Žala: Nepatikimumas, chaotiškumas.
• Verdiktas: Nenaudinga, bet mažiau pavojinga.

Darbo partija, Regionų partija, Laisvės ir teisingumo likučiai

• Atstovauja: Save ir verslo interesus
• Veikimas: Sandoriai, vietos dalybos, nulinė ideologija.
• Žala: Korupcija, institucijų kompromitavimas.
• Verdiktas: Parazitiniai dariniai.

Nacionalinis susivienijimas

• Atstovauja: Vertybiškai angažuotą tautinį rinkėją
• Veikimas: Priklauso nuo partinės sistemos, tačiau siekia atstovauti tautą.
• Žala: Ribota.
• Verdiktas: Naudoja netinkamą formą kilniam turiniui.

V. Koalicijų patologija

Buvusi valdančioji dauguma (TS-LKD + Laisvės + Liberalai)

• Viešas įvaizdis: Vertybių ir pažangos partnerystė
• Realybė: Technokratinė arogancija, vykdanti globalistinius projektus.
• Žala: Ignitis įgaliojimų plėtra, pandeminės priemonės, moralinis spaudimas.
• Verdiktas: Pavojinga valdžia, dirbtinai susiūta.

Dabartinė 2025 m. koalicija

• Viešas įvaizdis: „Stabili politinė partnerystė“
• Realybė: Likučių sandoris. Buvę oponentai susitarė tik tam, kad išliktų.
• Žala: Jokios atsakomybės, jokio turinio. Tik postų išlaikymas.
• Verdiktas: Partokratijos bankrotas.

Kai kurie DI išsireiškimai migloti, bet jis tikrai žiūri į partijas kritiškai.

VI. Išvada

Ne vienam Lietuvos žmogui yra kilęs klausimas, kas mane atstovauja Seime. Atsakymas stebėtinai paprastas – niekas. Kai koks nors politikas pradeda raginti eiti į gatves protestuoti prieš nepatinkančius sprendimus, man kyla klausimas – tai kam reikalingi Seimo nariai? Jie turi mus atstovauti, tai jų darbas.

Vos ne visos Lietuvos partijos yra valstybinio valdymo ir reguliavimo šalininkės. Žmonės laikomi durneliais, kuriais lengva ir netgi privaloma manipuliuoti, siekiant patekti į valdžią. Meluoti, netesėti duotų pažadų, papirkinėti rinkėjus jų pačių pinigais iš biudžeto – įprasta kaip šaltibarščiai su bulvėmis. Apie laisvo kurėjo apsaugą niekas net nemąsto. Rinkimų sistema yra sukurpta taip, kad partijos galėtų dominuoti.

„Beprotybė – tai daryti tą patį vėl ir vėl, tikintis skirtingo rezultato.“ – Albertas Einsteinas

Tikėtis, kad ateis nauja partija ar nauji žmonės ir pradės dirbti piliečių naudai, yra nusikalstamai naivu.

Šiandieninė rinkimų sistema veikia kaip koldūnų mašina: ką bedėtum – mėsa, varškė, bulvės ar grybai – vis tiek gauni koldūnus. Vis nauji vyrėjai siūlo savo kulinarinius šedevrus. Tik problema ta, kad net įdaras dažnai būna ne tas, kuris buvo žadėtas, o kartais produktai sunaudoti, bet koldūnų nėra.

🏁 Galutinė mintis

Partijos šiandien – tai nebe idėjinės struktūros, o išgyvenimo mechanizmai. Jos egzistuoja tik todėl, kad žmonės už jas vis dar balsuoja iš įpročio inercijos ir dėl to, kad nemato alternatyvos. Pilietis yra vertės centras, o ne grupės dalis. Valstybė turi tarnauti jam, o ne partijoms.

Dabar ne laikas reformuoti partijas. Dabar laikas mažinti jų įtaką ir keisti valstybės vaidmenį – iš valstybės, kuri valdo, į valstybę, kuri tarnauja. Kažkas gali sakyti, kad tai neįmanoma. Piliečių Sąjūdis sako, kad mes kartu galime tai padaryti.

Pilietis – alternatyva be partijų dominavimo

Nauja paradigma: Piliečių Sąjūdis siūlo grąžinti valstybę tautai ir piliečiui, pakeičiant rinkimų sistemą ir valstybės vaidmenį.

Tai bus sekančio straipsnio tema.

Dabar galima pasiskaityti: pilieciusajudis.lt

Prisijunkite prie mūsų, pasirašydami memorandumą.