Piliečių Sąjūdžio vizija

Tai antrasis tekstas, tęsiantis diskusiją, pradėtą straipsnyje „Partijų mirtis: kodėl jų laikas baigėsi“. Pirmasis straipsnis iškėlė klausimą, ar dabartinė partinė sistema dar gali atstovauti visuomenei. Šis – ieško atsakymo į klausimą, ką daryti toliau.

Piliečių Sąjūdis, kurio viziją pristato ši publikacija, kviečia platesnei diskusijai apie tai, kokia turėtų būti ateities valstybė ir piliečių vaidmuo joje. Rašykite labas@pilieciusajudis.lt – pasistengsime atsakyti.

Plačiau su Sąjūdžio idėjomis galima susipažinti tinklalapyje www.pilieciusajudis.lt, kuriame taip pat skelbiamas „Piliečių Sąjūdžio memorandumas“ – dokumentas, įtvirtinantis pagrindinius principus.

Nors šis tekstas daugiausia kalba apie valdžios ir piliečių santykį bei ribotos valstybės logiką, verta paminėti, kad Piliečių Sąjūdis yra parengęs ir išsamų ekonominės vizijos projektą, kuris bus pristatytas atskirame straipsnyje, bet prieš tai reikia dar daug ką aptarti.

Demokratija be laisvės

„Demokratija nereiškia laisvės. Ji gali tapti nauja tironijos forma, kai dauguma užgniaužia individą ir valdžia ima globoti, tvarkyti ir reguliuoti viską žmogaus gyvenime.“
– Alexis de Tocqueville

Alexis de Tocqueville, XIX amžiaus prancūzų mąstytojas, įspėjo apie paradoksą, kuris šiandien ypač aktualus Lietuvai: demokratija gali egzistuoti kaip forma, bet nesuteikti laisvės kaip turinio. Tauta gali turėti rinkimus, institucijas, įstatymus, tačiau tuo pat metu žmogus lieka priklausomas nuo valstybės sprendimų taip pat, kaip ir autoritariniame režime.

Lietuvoje ši problema įgavo konkrečią formą – partinės sistemos monopoliją. Partijos užvaldė visas valdžios grandis, todėl valstybė iš tautos įrankio tapo uždaru politiniu klubu. Pilietis, kuris teoriškai turėtų būti suverenas, faktiškai yra paverstas ištekliais šios sistemos palaikymui: jo darbas, jo mokesčiai, jo laikas naudojami be realios įtakos sprendimams, kurie formuoja jo kasdienybę.

Valdžių atskyrimo principo nebuvimas

Viena iš esminių demokratijos atramų yra valdžių atskyrimas – įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teismų valdžia turi būti nepriklausomos viena nuo kitos, kad galėtų viena kitą kontroliuoti ir apriboti. Tai apsaugo nuo galios koncentracijos vienose rankose. Lietuvoje šis principas neegzistuoja praktiškai. Seimo nariai gali būti Vyriausybės nariais, todėl įstatymus leidžianti valdžia yra susiliejusi su vykdomąja. Teismų ir prokuratūros nepriklausomumas taip pat sąlyginis, nes aukščiausiųjų institucijų vadovai paskiriami politinių sprendimų pagrindu. Ši padėtis sudaro sąlygas partinėms struktūroms ginti savo narius net tada, kai šie įsivelia į korupcijos ar piktnaudžiavimo atvejus. Ne kartą matėme, kaip politinės partijos, užuot atstovavusios visuomenę, pirmiausia rūpinasi savo organizacijos ir narių gerove. Tokia praktika diskredituoja valstybę piliečio akyse ir kuria situaciją, kai politinės institucijos tampa savitiksliu mechanizmu.

Valdžios požiūris į piliečius

Ši problema atsiskleidžia ir valdžios komunikacijoje su visuomene. Kai žmonės išeina į gatves protestuoti , vietoje dialogo jie dažnai sulaukia paniekos ar pašaipų. Prezidento Gitano Nausėdos patarėjo Egmonto Jansono komentaras apie protestuotojus yra tam ryškus pavyzdys: „Jie dar gali įtraukti į savo reikalavimus pigesnės latte kavos ir kad marsiečiai naudotų ekologinį kurą.“ Vietoje diskusijos – sarkazmas, vietoje sprendimų – atotrūkis nuo realių žmonių problemų.Toks tonas rodo, jog politinis elitas nebesuvokia savo vaidmens kaip tautos atstovų,o jaučiasi aukštesne kasta,valdančią valstybę.Piliečiai svarbūs tik rinkimų laikotarpiu.Tik kaip ilgai tie rinkimai vyks?

Kas bus, jei nieko nekeisti?

Dabartinė problema: valdžia jau įsibėgėjusi Lietuvoje valdžia tapo savarankišku organizmu, kuriame varžosi interesų grupės. Partijos, užuot atstovavusios visuomenei, gina savo interesus ir užtikrina savo žmonių įsitvirtinimą visose valstybės institucijose. Valdžių atskyrimas praktiškai neegzistuoja: vis tie patys asmenys užima skirtingus valdžios postus, o politinė sistema funkcionuoja kaip uždara kasta

Valdžios įsibėgėjimo požymiai

Viešieji pirkimai – otkatų sistema

Viešieji pirkimai Lietuvoje tapo platforma rentai. Įmonės, laiminčios konkursus, dalį pelno „grąžina“ per politines ar biurokratines grandines. Rezultatas – milžiniškos valstybės lėšų nuostoliai, kurie virsta: • aukštesniais tarifais gyventojams, • brangesnėmis paslaugomis, • ir prastėjančia kokybe, nes pagrindinis kriterijus nebe vertė, o ryšiai.

Valstybės valdomos įmonės – perteklinė biurokratija

Tokiose įmonėse (pvz., „Ignitis“, „Lietuvos geležinkeliai“) gausu nereikalingų vadovaujančių postų: direktoriai, pavaduotojai, „projektų vadovai“, kurių reali nauda abejotina. • Tai dirbtinai išpučia sąnaudas. • O sąnaudos tiesiogiai perkeliamos į vartotojų mokamus tarifus.

Sekantis žingsnis – mišrios įmonės su privačiu kapitalu

Šiuo metu valdžia pereina į naują stadiją – kuriamos bendros įmonės su stambiu privačiu kapitalu. Politikai giriasi „viešojo ir privataus sektoriaus partnerystėmis“, bet realiai tai virsta: • valstybės investicijomis ir garantijomis, • privataus kapitalo pelnu, • rizikomis, perkeliamomis ant mokesčių mokėtojų pečių. Rezultatas – stiprėjanti valdžios ir korporacijų simbiozė, kurioje pilietis lieka mokėtoju už viską.

Kada sistema peržengia ribą?

Valdžia visuomet turi polinkį plėstis ir stiprinti savo įtaką. Tačiau yra vienas momentas, kai sistema tampa nebegrįžtama – kai partijos, esančios pozicijoje ir opozicijoje, pradeda vieningai balsuoti už atvirai korupcinius sprendimus. Šis momentas rodo, kad: • politinė sistema tapo vienu organizmu, kurio funkcijos – ginti save, o ne visuomenę; • rinkimai prarado prasmę, nes visos partijos dirba vienam šeimininkui – stambaus kapitalo, biurokratijos ir politinės kastos interesų tinklui; • įstatymai rašomi ne piliečiams, o užkulisiuose sėdintiems lobistams, kurių tikslas – išlaikyti monopolius ir privilegijas. Rezultatas – valstybės sprendimai tampa atvirai ciniški. Viešai deklaruojami „bendro gėrio“ argumentai, bet realybėje: • piliečių pinigai per viešuosius pirkimus išteka į privačias kišenes, • valstybės garantijos padengiamos mokesčių mokėtojų sąskaita, • o privilegijos suteikiamos uždaroms interesų grupėms. Tai yra politinės sistemos mirties momentas.Interesų grupės nebesivaržo,jos sutaria dėl pelno dalybų. Nuo šiol ji egzistuoja tik kaip savęs palaikymo aparatas, kuris žmonių valią toleruoja tik tiek, kiek ji nekelia pavojaus sistemai.

Jei nieko nekeisti: trijų scenarijų prognozė

Kadangi pirmasis etapas jau vyksta, antrųjų ir trečiųjų scenarijų įsitvirtinimo laikas priartėja.

1. „Valdžios–kapitalo simbiozė“

Dabartinė stadija: vyksta dabar • Mišrios valstybės ir privataus kapitalo įmonės tampa norma. • Politikų ir verslo santykių simbiozė (dar vadinama „suktų durų“ efektu – politikai tampa įmonių direktoriais, o direktoriai – politikais). Smulkusis verslas slopinamas per mokesčius, taisykles ir biurokratiją, kol tampa priklausomas nuo stambiųjų. Rezultatas: pilietis tampa ne tik valstybės, bet ir ekonominių gigantų resursu. Laiko prognozė: 0–5 metų (procesas prasidėjęs, įsitvirtins per šį dešimtmetį) Tikimybė: 90%

2. „Švelni tironija“

Valstybė pamažu didins reguliavimą, mokesčius ir priežiūrą. Pilietis įpranta, kad kiekvienas jo sprendimas priklauso nuo valstybės leidimų. Biurokratija sugalvoja naujas reguliavimo sritis ,auga,kad galėtu jas reguliuoti. Rezultatas: žmogus nustoja suvokti save kaip laisvą individą, tampa „sistemos elementu“. Laiko prognozė: 10–20 metų Tikimybė: 85%

3. Viską reguliuojanti valstybė

Jei socialinės lygybės retorika stiprės, o ekonominė nelygybė augs, žmonės gali patys prašyti stipresnio valdžios įsikišimo. Bus stiprinami įstatymai, ribojantys individualią nuosavybę („bendras gėris svarbiau už individualias ambicijas“). Galutinė stadija – viską reguliuojanti centrinė valdžia su „demokratinėmis“ dekoracijomis. Rezultatas: pasaulis be laisvų žmonių,cenzūra ir bausmės už nuomonę nesutampančią su Valdžios nuomone. Laiko prognozė: 20–30 metų Tikimybė: 50%

Grandininė reakcija

Šie scenarijai sudaro seką, o ne izoliuotus pasirinkimus: Valdžios-kapitalo simbiozė (0–5 m., 90%) ⬇ Švelni tironija (10–20 m., 85%) ⬇ Viską reguliuojanti valstybė (20–30 m., 50%)

Kritinė įžvalga:

Jei nebus pertrauktas pirmasis grandinės žingsnis, likę du yra tik laiko klausimas.

Logiška išvada

Jei šiandien nesustabdysime partinės monopolijos ir neperstatysime valstybės vaidmens, klausimas nėra ar sistema taps totalitarine – klausimas tik kuria forma ji taps totalitarine: Paprastai kalbant,pasiruoškite mokėti vis augančius mokesčius,vis augančius tarifus,cenzūrai , didėjančiai migracijai ir, gali būti, netekti laisvių. Piliečių Sąjūdis siūlo pertraukti šią grandinę dabar, kol dar įmanoma atkurti valdžios pavaldumą piliečiui.

Piliečių Sąjūdžio vizija: žmogus kaip valstybės pagrindas ir ribotos valdžios logika

Lietuvos visuomenėje įprasta galvoti, kad valstybė yra didžiulė, visa apimanti struktūra, o pilietis – tik mažas nereikšmingas sraigtelis. Tačiau Piliečių Sąjūdis siūlo iš esmės priešingą požiūrį: valstybė yra tik įrankis,piliečių valdomas per savo atstovus seime, o pilietis – pagrindas, dėl kurio egzistuoja visa sistema.Reikalingas mąstymo lūžis.Tai ką mes dabar vadiname valdžia ,yra tarnautojai,vykdantys jiems pavestas funkcijas.

Žmogus – ne pavaldinys, o šeimininkas

Piliečių Sąjūdžio vizijoje kiekvienas pilietis turi ne tik teisę balsuoti ar kandidatuoti, bet ir realią galią formuoti sprendimus. Jis gali: • inicijuoti įstatymus be jokio parašų rinkimo, • Inicijuoti ir dalyvauti referendumuose sprendžiant svarbiausius klausimus.Dalis klausimų, tokie kaip mokesčiai ir kiti, itraukti i sarašą, tvirtinami referendumu. • balsuoti už vietos bendruomenės biudžetą ir projektus. Pilietis taip pat turi pareigą ginti savo valstybę – ginklu ar kitomis formomis, kai kyla grėsmė jos egzistencijai. Jis tuo pačiu gina savo laisvę ir nuosavybę.Valstybė užtikrina ginkluotę.

Valstybė – ribotų funkcijų institucija

Valstybės paskirtis ginti piliečio teises ir laisves,numatytas konstitucijoje.Valstybė turi tik tiek galios, kiek būtina atlikti užduotis, kurių negali spręsti savivalda. Šios sritys apima: • krašto gynybą, • teisėsaugą ir teisingumo sistemą, • tarptautinius santykius, • strateginę transporto infrastruktūrą (magistrales, geležinkelius, oro ir jūrų uostus). Seimas skiria pinigus funkcijoms vykdyti ir kontroliuoja racionalų panaudojimą. Visa kita – nuo mokyklų statybos iki vietos kelių priežiūros – yra savivaldos atsakomybė.

Savivalda – tikrasis galios centras

Piliečių Sąjūdžio modelyje savivalda yra ne administracinis vienetas, o gyvas bendruomenės sprendimų priėmimo mechanizmas. Kiekviena gyvenvietė, miestas ar rajonas gali spręsti: • ar reikia naujos mokyklos ar ligoninės, • ar verta asfaltuoti vietinius kelius, • kokias kultūros ar sporto iniciatyvas finansuoti. Savivalda taip pat tvarko vietinius mokesčius ir rinkliavas, užtikrindama, kad surinktos lėšos būtų naudojamos tik pagal gyventojų sprendimus. Taip pilietis gauna tiesioginę įtaką ir aiškią atskaitomybę – kiekvienas euras yra matomas.

Kodėl ribota valstybė yra efektyvesnė?

Kuo daugiau galių koncentruota centre, tuo labiau didėja biurokratija, mažėja atsakomybė ir nyksta tikrasis piliečių dalyvavimas. Ribota valstybė leidžia išvengti šių problemų: centrinė valdžia nediriguoja kasdienio gyvenimo, o savivalda sprendžia tai, kas liečia žmones tiesiogiai. Valdžia tampa aiškiai atskirta: • Valstybė saugo ir jungia, • Savivalda kuria ir tvarko gyvenamą aplinką, • Pilietis vadovauja sprendimų eigai balsuodamas, inicijuodamas ir kontroliuodamas.

Naujas valstybės ir žmogaus santykis

Šis modelis kuria ne naują biurokratijos sluoksnį, o naują santykį: valstybė tarnauja, o pilietis sprendžia. Tai reiškia, kad žmogus pagaliau tampa tuo, kuo jis pagal Konstituciją ir turi būti – tikru valstybės šeimininku.